Mano antrasis interviu, imtas švelnų ir gaivų lapkričio rytmetį, kuomet "netyčia" pamigau ir atsikėliau likus pusvalandžiui iki susitarto laiko. Ačiū Dievui ir pačiai geriausiai (!) Lietuvoje Kauno trasporto sistemai, suspėjau beveik laiku. Gerai, kad studentiškas etiketas leidžia vėluoti abiems pusėms. :) Praturtinęs pokalbis.
Vincentas Lizdenis:
„Kūryba yra visiška Dievo dovana“
2011-11-10
Vincentas Lizdenis vieniems pažįstamas kaip Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų studentas, kitiems – kaip atyvus krikščionis katalikas, ateitininkas, prabylantis per „Marijos radiją“. Be to, jis ir dainų kūrėjas, tad apie šią sritį šnekučiuosimės daugiausia. O šio interviu raktiniu žodžiu galėtų būti „dovana“ – nes visa, kuo Vincentas gyvena ir užsiima, rodos, jam telpa būtent į šią sąvoką.
Kaip pradėjai groti ir kas įkvėpė meilę muzikai?
Muzika yra svarbi visai mano šeimai. Tiek tėtis, tiek mama darbuojasi meno mokykloje mano gimtajame miestelyje Viekšniuose (Mažeikių raj.). Mama – fortepijono mokytoja, tėtis – meno mokyklos vadovas; be to, jis vargonininkas. Taigi muzika supo visuomet. Šeimoje esame penki vaikai ir visi lankėme muzikos mokyklą. Pats baigiau fortepijono klasę ir tik paskutiniais mokyklos metais pradėjau groti gitara. Pianinas man visuomet patiko ir patinka iki šiol. Žinoma, šiuo metu mažiau groju, Kaune mažiau galimybių, bet jis man vis dar brangus. Esant galimybei, mėgstu nueiti į gero pianisto koncertą.
Kaip nutiko, kad pakeitei instrumentą? Kada apskritai pradėjai kurti savo dainas?
Įtaką galbūt vėlgi darė šeima. Gitara grodavo tėtis, sesuo, pusbrolis, pradėjau ir aš. Iš tikrųjų tai tuputį mobilesnis instrumentas, juo lengviau groti. Nesu profesionalus gitaristas, kadangi net neturėjau mokytojo, mokiausi savarankiškai. Pradėjau nuo populiarios muzikos, dainų, girdėtų iš tėčio, pavyzdžiui, apie Lietuvą. Dabar jau yra aštuoneri metai, kaip groju. O kurti pradėjau beveik tuo pačiu metu, kai tik ėmiau mokytis, būdamas maždaug penkiolikos. Aišku, pirmoji kūryba yra tokia, jog nelabai ir bepamenu tų savo „kūrinių“ (juokiasi). Ji nebuvo labai brandi. Viena iš paauglystės dainų, kurią tebedainuoju šiandien, yra daina apie Lietuvą „Tėvynė širdyje“. Ją sukūriau būdamas penkiolikos.
Šioje penkiolikmečio dainoje yra žodžiai „Nes myliu Lietuvą aš labai“ – gana skambi frazė. Vis dėlto dainuodamas ją ištari ne banaliai. Kas Tau yra Lietuva?
Šiandien tai gana aštrus klausimas. Jei myli tėvynę, gali būti apšauktas nacionalistu. Mano meilė Lietuvai paprasta. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jos nemylėti. Mano seneliai – mamos tėvai – labai skaudžiai nukentėjo dėl Lietuvos. Močiutė vadovavo ateitininkių kuopai, senelis buvo tiesiog paprastas kaimo žmogus ir priešinosi tuometinei valdžiai, abu kentėjo lageriuose. Visuomet iš tėvų jaučiau pagarbą tėvynei, krikščionišką dėkingumą už šį kraštą, kuriame gimiau, kuris užaugino ir davė duoną. Tai irgi yra Dievo dovana. Meilę sustiprina pačios šeimos paliudyta kančia.
Kaip tapai ateitininku? Kokią reikšmę tai turėjo Tavo tautinės savimonės formavimuisi?
Galima sakyti, kad ateitininkas esu iš tradicijos – abi močiutės buvo ateitininkės, o mūsų miestelyje buvo ateitininkų kuopa. Kadangi esu tikintis žmogus, natūraliai įsiliejau į šią veiklą. Ateitininkų idėjos ir šūkis „Visa atnaujinti Kristuje!“ yra pagalba tikėjime, savęs formavime. Į tautinės savimonės formavimą didelį indėlį įnešė šeima. Krikščioniškas katalikiškas pamatas mano šeimoje yra itin svarbus, patys santykiai grindžiami krikščioniškomis vertybėmis. Šeimoje išmokau ir vis dar tebesimokau pagarbos žmonėms, skirtingoms pažiūroms – artimo meilės. Tėvai yra labai geri mano draugai, todėl nuolat stengiuosi išsikovoti kuo daugiau laiko, kad galėčiau su jais pabendrauti, pasitarti.
Esi sukūręs dainą pagal lietuvių poeto H. Nagio eilėraštį „Saulės laikrodžiai“. Kaip vyko šis procesas? Koks tavo santykis su lietuvių poezija?
Tai vienintelė daina, kurią esu parašęs pagal lietuvių poetų tekstą. Atsitiko taip, jog su pirmomis dainomis dalyvavau respublikiniame mokinių dainuojamosios poezijos konkurse. Buvau pastebėtas savo aplinkoje ir tiesiog paprašytas sukurti dainą pagal H. Nagio žodžius (poetas kilęs iš Mažeikių), padainuoti ją minėjime. Tuo metu nuolat sukosi idėjos, svarstymai, ką galėčiau pagroti. O kartais ir pats neturi savy žodžių, tad pasinaudoji svetimu tekstu. Iš tikrųjų labai sudėtinga dainuoti kitų žodžius, mintis. Nesu perskaitęs labai daug poezijos. Šiemet daug didesnį dėmesį skiriu V. Mačernio poezijai, kadangi tai jubiliejiniai metai – 90 metų nuo šio poeto gimimo. Jis, kaip ir aš, buvo ateitininkas. Vis dėlto skaitant šio autoriaus kūrybą net mintis nekyla dainuoti. Kažkur esu girdėjęs, kad eilėraštis turėtų suskambėti, jog galėtum jį dainuoti. Manau, tai tiesa.
Kas kūrybiniame procese Tau „suskamba“ pirmiau – tekstas ar melodija?
Bent jau man pirmiausiai ateina melodija, nors gal turėtų būti atvirkščiai. Kas nors pasakytų, jog visų pirma turi turėti žodžius ir tada sugalvoti, kaip juos išdainuoti. Kita vertus, tai tarsi bręsta minty kartu. Grodamas atrandi kažkokį sąskambį, susilipdo tam tikra melodija, ir žodžiai tarsi susikaupia arba kažkas juos paskatina. Tekstas visą laiką kaupiasi mintyse tau net nežinant. Kartais rašai dainą su tam tikra mintimi, įvairiais vaizdiniais, bandai kažkiek paslėpti, kas ką reiškia, paskui bandai tuos vaizdinius paaiškinti taip, kad visi suprastų. Įdomu, kad po kurio laiko atrandi vis naujų dalykų tame, ką pasakei, ko nebuvai pamatęs anksčiau. Savo dainose kartais matau tam tikrą dienoraštį: minčių, jausmų. Mano kūryba nėra taip užslaptinta, kad negalėtum „nuskaityti“ ar kad būtų labai daug vietos interpretacijai.
Kokia kūrybos prigimtis?
Kūryba yra visiška Dievo dovana. Kuriantis žmogus – net ir ateistas – gyvena dvasinį gyvenimą, turi tam tikrą ryšį su Dievu. Žinoma, žmogus gali tą ryšį neigti. Visgi kūryba nėra tavo nuopelnas. Taip, tu padirbėjai, skyrei laiko, nugludinai... Gali išvažiuoti į pačią gražiausią pasaulio vietą, pasiimti pačią geriausią gitarą, mieliausią parkerį, labai mielą sąsiuvinį ir nieko neparašyti. Kūrėjas mums davė labai įdomią galimybę ir absoliučią laisvę kurti. Galime kurti net visiškai destruktyvų meną – pradedant nuo roko, kuris, rodos, suteikia daug energijos, tačiau yra destruktyvus. Jis suteikia džiaugsmingą nuotaiką, užveda, bet palieka tave atskirtą nuo visų kitų. Važiuodamas troleibusu pabandžiau pasiklausyti Šopeno. Pastebėjau, kad klasikinė muzika viską apjungia: surūdijusį stogą, kurį matai pro langą, troleibuso vairuotoją, pravažiavusį automobilį, žmones... Ji ne atriboja, bet įtvirtina šiame pasaulyje. Tuomet iš tikrųjų jaučiu, kad esu kartu su kitais. Gal tai ir yra vadinama harmonija.
Ar apie kūrybą kaip apie Dievo dovaną yra ir Tavo daina „Matant“, kurioje kvieti „priimti iš rankų dovaną Dievo“?
Ji yra apie ėjimą pirmyn, apie troškimą nepasiduoti liūdesiui, norui atsiriboti ir nemylėti aplinkui esančių. Šiandien kalbama apie toleranciją ir pagarbą, tačiau manau, jog to neužtenka – reikia ir artimo meilės. Žmonės atsiriboję vieni nuo kitų – tai galima matyti įlipus į troleibusą, kur daug jaunų žmonių su ausinukais, kažkur kitame pasaulyje. Ir gali žmones gerbti, pastebėjęs senutę jai užleisti vietą, bet vis dėlto esi atsiribojęs, nes tau nejauku važiuoti, neieškai jaukumo, nesistengi jo sukurti neatsiribodamas. Artimo meilė turbūt ir yra suradimas. Daina ir yra apie tai ir, aišku, apie Dievo dovanas.
Kaip vertini savo kūrybą? Ar esi sau kritiškas?
Nepervertinu savęs kaip kūrėjo, kadangi tai mėgėjiška veikla. Tiek dainų žodžiai, tiek melodija yra gana primityvūs. Nesu ir labai produktyvus kūrėjas – turiu apie dešimt dainų, kurias galima dainuoti kitiems (šypsosi). Kartais pavydžiu matydamas kuriančius jaunuolius, nes pats, būdamas paauglys, neturėjau tokių idėjų, kokias matau juos turint. Atsimenu, kartą apsilankiau vieno keturiolikmečio – profesionalaus gitaristo – koncerte. Po tokių akimirkų nesinori imti į rankas gitaros, vadinti save atlikėju ar juo labiau koncertuoti. Galbūt iš dalies dėl to, kad kartais susilauki daugiau dėmesio nei tas, kuris labai puikiai groja. Stengiuosi sau būti kritiškas. Esu katalikas ir į gyvenimą žvelgiu krikščioniškomis akimis, bandydamas neužmiršti kito žmogaus, šalia esančio. Nors ir natūralu pasidžiaugti savimi, bet apie džiaugsmą stengiuosi mąstyti kaip apie džiaugsmą dėl kitų, o ne dėl paties savęs.
Šį rudenį teko matyti du viešus Tavo pasirodymus. Vieną kartą tiesiog grojai dainas apie Lietuvą Vytauto Didžiojo universiteto fojė, o antrąkart pakvietei į savo autorinį koncertą pavadinimu „Ateik“. Papasakok apie šias idėjas.
Šie metai yra jubiliejiniai metai Juozui Lukšai-Daumantui atminti. Sukanka devyniasdešimt metų nuo jo gimimo ir šešiasdešimt metų, kaip šis partizanas nušautas. Norėjau tiesiog atkreipti dėmesį į tokį įvykį, išreikšti pagarbą šiam didelės dvasios žmogui. Neturėjau daug laiko ar ypatingos idėjos, tad pagalvojau, jog tai galima padaryti paprastai – tiesiog pasiimti gitarą ir padainuoti keletą dainų apie Lietuvą. O autorinis vakaras buvo vienas iš didžiausių mano koncertų. Jame dalinausi beveik vien savo kūryba, tik keletas dainų buvo paimtos iš kitų autorių repertuaro. Dvyliktoje klasėje esu surengęs koncertą mokykloje, taip pat porą ir vėliau, jau būdamas studentu. Keletą kartų buvau pakviestas pagroti į bardų skverelį Nidoje. Dažniausiai groju savo aplinkoje.
Esi paskutiniame bakalauro studijų kurse. Kas nuostabiausia būnant studentu?
Šie metai sukelia daug susimąstymų: ką per juos nuveikiau? Kaip išnaudojau galimybę pabendrauti su kursiokais, kitais žmonėmis? Galiausiai, kiek darbo įdėjau į savo studijas? Svarbu apmąstyti pačią dovaną studijuoti. Nuostabiausia yra tai, kad studijuojant yra galimybė pakilti nuo buitinių problemų, mąstyti apie kilnesnius dalykus. Nuolat esi tarp jaunų žmonių, turi daug galimybių pabendrauti, pasimokyti, pastebėti kitus.
Kalbino rytais pamieganti Akvilė :)
Nuotraukos Vincento
Mano pirmasis interviu, ruoštas VDU radijui (www.vduradijas). :) Maniau, drebės kojos ir rankos, bet nebuvo taip baisu, kaip maniau. :) Pabandžiau ir visai patiko! Žinoma, tobulėti yra kur, bet ši sritis - man pačiai toks šviežias ir atsivėręs horizontas... Atradimų horizontas. :)
Šilčiausia „Saulės Brolių“ publika – Kaune
2011-10-14
„Šilčiausia „Saulės Brolių“ publika – Kaune“ - taip prasitarė vos prieš vienerius metus susikūrusi saulėtos muzikos bei puikios nuotaikos nestokojanti vilniečių grupė. Būtent čia, Kaune, prieš metus įvyko pirmasis jų koncertas, o prieš keletą dienų – spalio 14 d. – Kauno menininkų namuose buvo surengtas gimtadienio koncertas! Dar daugiau – jo metu viešai įsipareigota gruodžio 2 d. Kaune surengti pirmojo albumo pristatymą!
Nors tokia vilniečių simpatija gal kiek ir keista kaunietiškam būdui, bet pripažinkim – „paperka“. Dar labiau sužavi tai, ką pamatai, išgirsti ir pajunti grupės gyvo garso koncerte. Ant scenos skirtingomis manieromis šmėsčioja penki „broliai“: grupės siela Saulius Petreikis, kurį ir patį, kaip prasitarė, paklaidina instrumentų gausybė (trimitas, fleita, bansuri + mažiausiai 20 kitokių dūdelių, balsas), kolektyvo jaunėlis Donatas Petreikis (gitara, balsas), Tadas Dešukas (smuikas, bosas, balsas), Audrius Pazniokas (akordeonas) ir Vytis Vainilaitis (būgnai, perkusija). Grupė atlieka skirtingos stilistikos kūrinius – nuo džiazo iki pop. Koncertuose lyg laiko mašina ar savotišku erdvėlaikiu gali nusikelti čia į miesto gatvę, čia į kaimą ar dykumą. O neretai ir į pradžių pradžią, kur nėra chaoso, skubėjimo, purvo... Kaip prasitarė grupės vokalistas Donatas, „dainos kalba pačios už save“. Tad apie jas daugiau ir nekalbėsime, o pakalbinsime pačius „brolius“.
Kada ir kaip susibūrėte į grupę?
Saulius: Oficialiai kaip grupė pirmą kartą koncertavome prieš metus, spalio 12 d. „Palėpės muzikoje“, Kaune. Viskas prasidėjo nuo minties, jog norisi groti savo muziką, su draugais suburti ilgalaikį kolektyvą. Esame profesionalūs muzikantai, vienas kitą pažinojome jau ir anksčiau. Kiekvienas grojame ir su kitais atlikėjais, dalyvaujam įvairiuose projektuose. Muzikantams būdinga nuolat keisti grupių sudėtį. Be to, per mažai galimybių, jog galėtume išgyventi su vienu kolektyvu. O mums norėjosi tęstinumo – kolektyvo, kuris grotų ne metus ar dvejus, o dešimt, penkiolika ar dar daugiau. Taigi viskas vyko natūraliai.
Donatas: Tiesiog kai susitinka vienminčiai, gaunamas tam tikras rezultatas.
Grupėje yra du broliai – Saulius ir Donatas. Ar tai turėjo įtakos pavadinimo pasirinkimui? Kas už jo slypi?
Audrius: Mus sieja muzika – iš to ir gimsta brolybė, tam tikras ryšys. O ir pati muzika yra šviesi, teigiama, skatinanti teigiamas emocijas – taip ir atsirado pavadinimas.
Saulius: Mūsų muzika įvairi, yra įvairų kūrinių – mažiau ir daugiau įtemptų. Tačiau grupės idėja – tai šviesos nešimas, šviesos kodas. Vis labiau materialėjančiame pasaulyje norisi nešti gėrį, o ne depresiją ir išlaikyti šiltą santykį su žiūrovais.
Kas jums yra muzika?
Saulius: Tai savęs tobulinimo praktikavimas. Taip, kaip jogoje yra kūno mankšta, taip muzikoje – instrumentų mankšta. Svarbu ne tik pasimankštinti, bet ir patobulėti, o kurdamas nesustoji tobulėti. Kartu tai ir tam tikra edukacija. Kaip tik šiuo metu ruošiu nemokamą edukacinę programą Lietuvos mokyklų vaikams. Jos tikslas – pademonstruoti skirtingas dūdeles, jų veikimo principus. Noriu parodyti, kaip arti yra pasaulis ir kaip viskas bendra ir viena.
Į ką labiau susitelkiat kurdami – į tekstą ar į muziką? Kaip apskritai vyksta kūrybinis procesas?
Donatas: Stengiamės, kad muzika gražiai skambėtų, bet tekstas taip pat svarbus. Muzikinėse situacijose ieškome bendrų sprendimų, dermės tarp teksto ir instrumentinio pateikimo. Visuomet pirmiausia gimsta melodija, tekstas vėliau. Tekstus paprastai kuriu pats, kai kuriuos parašo VU studentas Julius Arlauskas.
Tadas: Taip, paprastai ieškome balanso, jog būtų visiems įdomu klausyti.
Kas jums svarbu kolektyve? Ką ypatingo darot prieš koncertus?
Saulius: Esminis dalykas grupėje – išlaikyti sąžiningumą, lygybę tiek pareigų pasiskirstyme, tiek finansiniuose dalykuose. Mūsų grupėje nėra jokių rangų, susiskirstymų. Net ir užimdamas, galima sakyti, vadybininko pareigas, paskirdamas tam daug laiko (renginių derinimas, plakatų iškabinėjimas etc.), esu lygus su kitais, nes tai yra indėlis į ateitį.
Donatas: Visada prieš koncertus stengiamės susiburti ir susikaupti, nebejuokauti. Prieš išeinant į sceną susiburiam į ratą ir padarom bendrą „uch“. Palinkim sėkmės, o po koncerto visada paspaudžiam vienas kitam ranką. Net jeigu kažkas nepavyksta (o tai girdim ir suprantam visi), vis tiek vienas kitam padėkojam.
Sauliau, iš grupės išsiskiri pučiamųjų instrumentų įvairove. Kokiu principu vyksta Tavo muzikinis augimas?
Saulius: Muzika yra tai, ko mokiniesi visą gyvenimą. Kadangi groju daugybe instrumentų, kiekvienas įrankis reikalauja skirtingų dalykų, pamokų. Pavyzdžiui, Lenkijoje susirandu persą, kuris pamokina reikiamų dalykų. Artimiausiu metu skrisiu į Škotiją pasisemti keltiškos manieros muzikos. Nebijau prašyti, nebijau klausti ar sumokėti už pamokas. Siekiu bendradarbiavimo. Taip sutaupau metus laiko ieškojimams aplinkiniais kelias. O kam vaikščioti per aplink, jei gali nueiti tiesiai ir paprašyti? Ir kol nenori sustoti, kol yra troškimas tobulėti, tol ir mokaisi. Į viską žiūriu blaiviai, optimaliai, kritiškai. Kol kas ir sau pačiam turiu daug kritikos.
Papasakokite daugiau apie savo pirmąją kompaktinę plokštelę – kokia ji ir kaip sekasi ruošti?
Saulius: Ji tikriausiai vadinsis „Lietaus ašara“ – pagal dainos pavadinimą. Tai viena iš pirmųjų ir apskritai reprezentacinė grupės daina. Diskas atspindės žanrinę grupės įvairovę, bus oficiali vizitinė kortelė. Leidžiamės patys, savo lėšomis.
Donatas: Tai bus vieno grupės etapo – kūrybos pradžios – įprasminimas, nes augame toliau. Bus ir jau žinomų dainų, ir dar negirdėtų kūrinių, instrumentų. Disko įrašinėjimas prasidėjo pavasarį, kuriam laikui buvo sustojęs. Pusę disko – aštuonias dainas – įrašėme per vieną dieną. Buvome visiškai „nuprotėję“ nuo bendro grojimo keturiolika valandų, bet pavyko (juokiasi).
Kokia menininko, tame tarpe ir muzikanto, funkcija šiuolaikinėje kultūroje?
Donatas: Iš esmės – kurti meną.
Tadas: Menininko funkcija – apvalyti žmones, jų sielas ir protus nuo įvairių šiukšlių. Taip pat padėti žmogui susimąstyti apie esančias problemas. Tačiau pasiseks menininkui tai padaryti ar ne, priklauso nuo žmonių kultūros lygio. Manau, kad menininkas iš tikrųjų turėtų būti įvairialypė asmenybė. Idealus menininkas turėtų būti visiškas savanaudis, t. y. jam visiškai neturėtų rūpėti kitų nuomonė. Dar idealesnis variantas – jog negautų pinigų už tai, ką daro, nes pinigai gadina meną. Bet tai jau utopija, nes pinigai nebeatsiejami nuo meno.
Kokias perspektyvas kaip grupė matote Lietuvoje?
Tadas: Jų nedaug. Lietuvoje egzistuoja žinomumo riba – nesvarbu, kokia tai grupė. Taip, tave gali žinoti visi, bet vis dėlto tie visi – tai tik trys milijonai, o dabar gal ir dar mažiau. Lietuvos klausytojams trūksta išprusimo, gyvo garso muzikos suvokimo, vertinimo. Išeina štai žmogus į sceną ir dainuoja pagal fonogramą arba dar blogiau – žiopčioja, ir jam plojama, nes manoma, jog taip yra gerai, jog taip turi būti. Tačiau fonograma net ir šimtą kartų nuskambės taip pat, o juk grojant gyvai kūriniui galima suteikti visiškai kitokią nuotaiką. Dėl to ir yra įdomu eiti į gyvo garso koncertus – gali palyginti, kaip skambės šįkart.
Vytis: Tikrai jaučiu, jog Lietuvoje yra poreikis tokios muzikos, kurią grojame. Žmonės tiesiog išsiilgę ir mes galime tai suteikti.
Kaip atsipalaiduojate nuo muzikos?
Saulius: Atsipalaiduoju grįžęs į kaimą, būdamas gamtoje, užsiimdamas joga. Tiesiog vengiu viešų, masinio susirinkimo vietų, nes reikia pailsėti nuo žmonių. Muzikos laisvalaikiu irgi nemėgstu klausytis.
Andrius: Žvejodamas.
Tadas: O mane nuo muzikos atpalaiduoja muzika. Gali turėti tris koncertus per vieną vakarą ir labai pavargti, bet tas nuovargis bus kitoks, turintis kažkokio žavesio. Taip pat mėgstu nuvažiuoti į kaimą – ten turiu vietą, kurioje taip tylu, jog spengia. Kasdienybėje užmirštu, kas yra tyla, nes muzika mane lydi visur: įsisėdęs į mašiną įsijungiu muziką, išėjęs į gatvę užsidedu ausines su grojančia muzika...
Vytis: Mane atpalaiduoja kelionės. Geriausiai tai pavyksta užsienyje, kai išsijungiu telefoną ir lipu į kalnus.
Kalbino nekantri Akvilė
Fotografavo raudonplaukė Rusnė :)
