Žiemoje, nepanašioje į žiemą, man dažniausiai mąstosi apie pavasarį. Matyt, jis geriausiai įkūnija jaunystės polėkius, siekius ir tą įnirtingą veržimąsi priekin norint pažinti, suprasti, (at)rasti... Kiekvieną pavasarį prisimenu prieš tai buvusįjį ir mėgstu juos palyginti: ką jaučiau prieš metus? Kokiomis mintimis, kokiais ilgesiais (o pavasaris man toks jau yra - ilgesių metas) gyvenau?.. Atminty neretai iškyla prieš tai buvusiojo kvapas - vis koks nors specifinis - arba neišvengiamai su tuo tarpsniu susieta pianino melodija, daina, knyga, eilėraštis... Ar šiaip naujai atrasta vieta, suprasta mintis, įgyta patirtis, sutiktas žmogus. Tiesa, manieji pavasariai mieste (o jų buvo du) labai kitokie. Visai kitokie, nei namuos, kaime. Tarsi skaudžiai kitokie, negrįžtamai kitokie. Bet irgi gražūs. Su naujais atradimais. Praradimais - taip pat.
Taigi dar net neatėjus naujam, visus metus sergu prieš tai buvusiojo pavasario nostalgija. Iš praėjusiojo labai gerai atmenu intensyvų XIX a. lietuvių literatūros paskaitų kursą universitete: Rėza, Maironis, Baranauskas, Kudirka, Mickevičius... Dauguma iki skausmo žinomų mokyklinių autorių. Bet universitete juos atradau naujai. Kad ir Kudirka... Kudirkos Naumiestis, Kudirkos gimnazija, Kudirkos gatvė, Kudirkos tiltas, Kudirkos muziejus, kapas, istorijos apie "Varpą" ir pan... Be kita ko, dar ir kudirkaičių organizacija. :) Visa tai labai gerai pažįstama. Vis dėlto universitete į šį žmogų pažvelgiau kitu rakursu, kitokio mąstymo ir sąmoningumo lygmenyje. Naujai sužavėjo jo maištingas charakteris - maištingas gerąja prasme, jo "sukilimas prieš patristinius idealus" - nenoras eiti šablonišku keliu (tapti kunigu), drąsa atsiliepti į vidinį pašaukimą, manyti kitaip ir nepabijoti, kad tėvas jo išsižadės... Jo ironiška laikysena sociopolitinės padėties atžvilgiu - vaistas išlikti blaiviai mąstančiu... 
Besiruošdama atsiskaitymui susigriebiau, jog kažkur namuose turiu knygą, kurioje atspausdinti ranka rašyti Kudirkos eilėraščiai: violetinis rašalas, paties sudarytas turinys, pabraukymai ir taisymai... Tvarkingas raštas. Tarsi atsipeikėjau - keletą metų turėta knyga tik neseniai patapo brangenybe, tapo VERTINGA. Taip jau yra - knygoms, kaip ir drabužiams ar kitiems daiktams, vertę suteikiame mes, žmonės, o ne atvirkščiai. Teko girdėti istoriją apie tai, kaip kažkur pasaulyje mergina tiesiog išsioperavo mažąjį kojos pirštelį. Kodėl? Naujo modelio aukštakulniai bateliai buvo tokie siauri, jog tasai pirštelis tiesiog netilpo... Štai kaip apsiverčia mūsų gyvenimo vertės: tarnaujame daiktams, kai tuo tarpu daiktai turėtų tarnauti mums... 
Bet lyg ir ne apie batus ir netgi ne išskirtinai apie Kudirką norėjosi rašyti... Norėjosi prisiminti prieš metus buvusį pavasarį ir vieną patirtą būseną. Besimokydama egzminui (to paties dalyko - XIX a. literatūra) vieną saulėtą pavasario popietę sėdėjau tarp šūsnies užrašų ir krūvos knygų. Ir apėmė baimė, kad taip besėdėdama aš kažką esmingo prarasiu, kažkąo esmingo gal net apskritai nerasiu... Kas tas esminga? Taip ir nesupratau... Tik jausmas, tik keista egzistencinė baimė.Norom nenorom imi ir paklausi savęs laikas nuo laiko: o ką atsiminsiu iš savo studijų laiko? Ką savo vaikams papsakosiu, supdama ant kelių? Arba tiesiog ką iš viso šio Dievo duoto jaunatviškai maksimalistinio laiko norėsis prisiminti prie puodelio arbatos? Valandas, praleistas prie knygų mokantis? Taip, žinios džiugina - kažką naujo atrandi, laikas nuo laiko aptinki kokių nors "žėrinčių deimančiukų", anot Vaižganto, bet... Žinios ne saldainis, kurį gali įsidėti į kišenę. Neretai jos netgi sukelia įvairių intelektinių ir dvasinių sunkumų.
Tad ką prisiminsiu?.. Manau, iš to, kas susiję su mokymusi, išliks atsiminimas apie užkimusią gerklę ankstyvą pavasarį parke ant žolės beskaitant Maironį (ir linksma istorija pavadinimu "Kaip Maironis Akvilę peršaldė..."), galbūt dar kažkas... Bet daugiausia - žmonės žmonės žmonės... Žmonės-istorijos, Gyvenimai, su kuriais prasilenkta, susiliesta, apsikabinta, kartais ir artimiau pasikalbėta, tiesiog būta... Tai, kas tarsi jau ir nebesusiję su studijomis. :) Tai ir liks. Ir ačiū Dievui, kad liks.
(Nuotraukose: grupiokė Solvita ir aš, nuotraukų autorė - raudonplaukė Rusnė, buvusi šalia, bet likusi už kadro :)
