*
Dieve,
numesk man
mano pėdų pločio
kopetėles,
kuriomis kas vakarą
galėčiau atkopti pas Tave
ir Tau dainuoti,
o Tu žiūrėtum į akis
m a n ą s i a s . .
Prieš keletą metų, neramioje paauglystėje, turėdama kur kas didesnį kūrybinį (rašymo prasme) polėkį, kurį laiką rašiau tokias savotiškas maldeles-eilėraščius. Kažkiek įtakos padarė Bernardinai.lt kasdien talpintos V. Vilbik "Mažutėlių maldos", bet, matyt, ir natūraliai tai atėjo - tiesiog ieškojimai, kuriais gyvenau, kito žmogaus kūryboje atrado sau palankią formą... Daug išjausta ir sudėta į tas trumputes mintis. Tad laikas nuo laiko kviečiu drauge palypėti poetiškomis maldų kopėtėlėmis. Kas žino, gal vieną dieną šis žanras mano mintyse atgims... :)
.........................................................................
*
Iš gyvo troškulio ir alkio
vis į Tave dairausi,
nes Tu pasėjai manyje
tą daigą;
dar prieš man
užgimstant,
Tu jau buvai
mane sukūręs,
mane -
Tavęs ilgėtis...
*
Kasdien
minu ir spardau
kelio akmenis.
Ak, Viešpatie,
kaip trūksta man
tos akmens
k a n t r y b ė s ! . .
*
Dieve,
ar žinai,
kad Tu -
kaip ta žolė,
kuria norėčiau
visą gyvenimą
v a i k š č i o t i . . ?
*
Tyrą džiugesį
šiandien man
įdavei, Viešpatie, -
aš ilgesingai
žiūrėjau,
kaip s n i n g a . . .
*
Ir mane nuprauski
savojoje
U p ė j e ,
kurioj prausi kiekvieną,
Tavęs ieškantį...
*
Įdėk į mano širdį
tyrą giesmę -
gyrių Tavo šlovei -
kurį mano rankos
sugros, o širdis
s u d a i n u o s . . .
*
Perlyk mane,
Dieve,
savo Malonės
lietumi -
lai jis
ne permerks,
o nupraus mane
ir mano
s i e l ą . . .
*
Tu taip tyliai ėjai,
kad per kassekundį
savo klausinėjimą
„Ar jau?”
tiesiog likau
kurčia Tavo
ž i n g s n i a m s . . .
*
Gal nuo vėjo,
o gal iš vaikiško
džiaugsmo
noksta akyse
saldžios
a š a r o s . . .
*
Koks nepastebimas,
bet koks
nepakartojamas yra
vakarinio dangaus
Dailininkas!..
Nežemiška nuostabuma
pražysta skliautas po Jo
p r i s i l i e t i m o . . .
*
Iš Tavo laiminimo
krinta
daug švelniau
už grakštų šilką
ir lengviau
už pūką leidžias
dangiška
m a n a
ant mano veido...
